Kairas ir Gizos piramidės, muziejus ir kruizas Nilu

Yra priežastis, kodėl piramidėms skiriama visa diena, o ne popietė, įspraustą tarp paplūdimio ir vakarienės. Jos yra toli nuo Raudonosios jūros pakrantės — o nuo Safagos, vieno ramiausių uostų joje, dar toliau. Ta distancija — piligrimystės dalis. Gerokai prieš aušrą kondicionuojama transporto priemonė pasiima jus iš viešbučio ir pasuka gilyn į žemyną, keisdama ramų marinos vandenį į atvirą dykumos kelią, vedantį į Kairą.

Kol miestas pabunda, jūs jau esate jame. Jūsų egiptologas perima vadeles ir veda jus per Egipto muziejų, pro vitrinas su auksu, alebastru ir dažytu medžiu, saugančiomis prieš keturis tūkstančius metų egzistavusio pasaulio kasdienybę ir šventumą. Tada diena tarsi atsikvepia: įlipate į laivą ir leidžiate Nilui jus nešti kurį laiką — upei, pavertusiai dykumą sodu, kai Kairas lėtai slenka pro abu krantus.

O tada — Giza. Nuotraukos ją suplokština; niekas nepasiruošia tikrovei. Chufu Didžioji piramidė kyla aukščiau, nei galite patikėti, kiekvienas jos akmens blokas — atskiras iššūkis, sudėliotas rankomis prieš keturiasdešimt penkis amžius ir per tūkstantmečius niekad nepralenktas. Iš septynių senovės pasaulio įvardytų stebuklų tai vienintelis išlikęs — vienintelis, prie kurio vis dar galite prieiti ir prisiliesti ranka. Sfinksas budi netoliese; Slėnio šventykla leidžia atsidurti pačioje inžinerijos širdyje, pavertusioje neįmanoma įprastu dalyku.

Kelionė atgal į Safagą — ilgiausias dienos atkarpas, tačiau tai jums nerūpės. Sėdėsite tylėdami, apmąstydami tai, ką matėte, ir keistą, nesitraukiantį jausmą, kad paplūdimys, į kurį atvykote, tyliai pasikeitė vietomis su dykuma. Paklauskite bet ko, ką jis veikė Egipte, ir jis paminės jūrą. Jūs prisiminsite dieną, kai stovėjote po seniausiu dar tebestovinčiu stebuklu Žemėje.