Iš Safagos: Kelionė į Orange salą su nardymu ir parasparnių skrydžiu virš jūros

Safaga geriausią savo vandenį palieka toliau nuo kranto. Šiandien kaip tik ta diena, kai išplauki jo pasitikti — ankstyvas paėmimas iš viešbučio, kelionė palei krantą iki marinos ir laivas, kuris kitas aštuonias valandas praleis vežiodamas jus būtent ten, kur Raudonoji jūra verta dėmesio.

Pirmoji sustojimo vieta — koralų uola Giftuno salų jūrų parke. Įlipi į vandenį su gidu ir kauke, ir per minutę paviršiaus pasaulis dingsta — jokio variklio, jokio pokalbio, tik paties kvėpavimas ir po tavimi besileidžianti koralų siena, apie kurią sukiojasi žuvys, neturinčios jokios ypatingos priežasties tavęs vengti. Valanda prabėga nepastebimai. Vėliau būna antra koralų uola, visai kitokios formos nei pirmoji, ir viskas pasikartoja iš naujo.

Tarp šių dviejų sustojimų greitaeigis kateris paima vilkimo virvę, ir tu pakylate į orą. Nuo keturiasdešimt iki penkiasdešimt metrų virš vandens, nuo septynių iki dešimties minučių, nereikia nei mokymų, nei drąsos — visą darbą atlieka diržų sistema, o likusią dalį – laivas. Ten, viršuje, gauni ne tiek adrenaliną, kiek mastelio pojūtį: uola, kurioje praleidai valandą, sutraukiama iki tamsios formos šviesioje įlankoje, o jūra pagaliau atrodo kaip viena vientisa erdvė, o ne tas mažas lopinėlis, kuriame plaukiojai. Dauguma žmonių nusileidžia tylesni, nei buvo pakildami.

Tarp šių dviejų dalių yra Oranžinė sala — balta smėlio sąnaša, sekli tiek, kad gali stovėti toli nuo kranto — ir laive gaminami bufeto pietūs, be perstojo pilstomi šalti gėrimai ir jau sumokėti parko mokesčiai, tad diena iš tavęs nereikalauja nieko, tik kad atvyktum. Į Safagą grįši su druska plaukuose ir tuo ypatingu nuovargiu, kuris ateina tik po dienos, praleistos vandenyje. Tai gera nuovargio rūšis.