Hurgada: Jodinėjimas žirgais prie jūros ir dykumos su pervežimu

Į Hurgadą atvykai ne tam, kad stebėtum ją nuo balkono. Kažkuri tavo dalis trokšta tos Raudonosios jūros pakrantės versijos, kurioje nėra nei gultų, nei minios — tik atviras smėlis, kelią žinantis žirgas ir kanopų garsas, ieškantis savo ritmo. Šis žygis pasiūlo būtent tai, o kondicionuojamas automobilis nuveš tave iki viešbučio ir parveš atgal.

Instruktorius uždeda tau šalmą ir joja šalia, o po kelių minučių kurorto triukšmas lieka toli už nugaros. Vienoje pusėje plačiai atsiveria dykuma, kitoje — žybsi jūra, ir tavo dėmesys sutelkiamas į po tavimi esantį žirgą — jo žingsnio siūbavimą, perėjimą į risčią, būdą, kaip jis pasviręs pasitinka nuo vandens pučiantį vėjelį. Nesvarbu, ar jodinėji jau daug metų, ar niekada nesi sėdėjęs balne — įsijausi greičiau, nei tikiesi.

Tai pakrantės ruožas, kurio dauguma turistų niekada nepasiekia: tuščia teritorija tarp dykumos ir seklumos, kur Raudonoji jūra susitinka su smėliu ir nė vieno viešbučio nematyti akiratyje. Atvykti čia žirgo tempu — visai kas kita nei būti kažkur nuvežtam ir paprašytam pažiūrėti. Valandą ar dvi tu nesi turistas, kuriam kažką rodo — tu tiesiog esi tame pačiame, judėdamas seniausiu iš visų būdų.

Rinkis vienos valandos žygį neskubriam ratui palei jūrą ir dykumą arba dviejų valandų versiją, kuri nuveda toliau ir baigiasi akimirka, kurią dauguma žmonių mato tik nuotraukose — tavo žirgas brenda į seklumą ir plaukia su tavimi ant nugaros. Kai grįši link arklidės su saule ant pečių ir druskos kvapu ore, būsi tylesnis nei buvai išvykdamas — ir būtent to jokia nuotrauka parsivežti negali.